Tęsiu

žiūrėtų filmų apžvalgas. Vakar stebėjau Darren Aronofsky režisuotą dramą/trilerį „Juodoji gulbė“ (angl. Black Swan).


Iliustracija: IMDb

Dėmesio: ši apžvalga yra filmosiužetoatskleistuvas (angl. spoiler).

Drama šį filmą galėčiau pavadinti dėl pasakojamos istorijos herojų. Žiūrovas įtraukiamas į grakštų baleto pasaulį, kuris, nusileidus teatro uždangai, slepia sunkų ir netgi žalojantį kasdieninį darbą. Niujorko miesto baleto trupės narė Nina Sayers (akt. Natalie Portman) kiekvieną dieną kantriai treniruojasi nepaisant skausmingų straumų – lūžusių ir kruvinų nagų, sužalotų pėdų ir netgi suaugusių kojų pirštų. Tobulybės ieškojimai sujaukia jaunos herojės gyvenimą taip, kad emocinės jos būsenos ir tarpusavyje persipinęs realus ir išgalvotas pasaulis pelnytai leidžia filmą vadinti trileriu.

Nina gyvena kartu su balerinos karjerą baigusia motina Erica (akt. Barbara Hershey), kuri stengiasi kontroliuoti kiekvieną savo „mielosios mergaitės“ žingsnį. Tikriausiai todėl herojei sunku atsipalaiduoti po visą dieną trunkančių treniruočių, kurių kasdienybę išblaško nauja trupės narė Lily (akt. Mila Kunis), ne tik rūkanti, šlamščianti mėsainius, bet ir draugiškai pasiūliusi linksminančią tabletę. Kai abi merginos grįžta po siautėjimo klube, siužetas supinamas taip, kad darosi sunku atskirti ką herojė įsivaizduoja, o kas vyksta iš tiesų.

Gavusi pagrindinį vaidmenį režisieriaus Thomas Leroy (akt. Vincent Cassel) ruošiamame naujojo sezono spektaklyje „Gulbių ežeras“, Nina pakeičia į balerinos „pensiją“ išeinančią Beth MacIntyre (akt. Winona Ryder), kuri negalėdama susitaikyti su tuo šoka po automobilio ratais ir patiria sunkią kojų traumą.

Thomas įvairiais būdais stengiasi išlaisvinti Ninos „juodąją“ pusę. Jis nuolat kartoja, kad Nina idealiai tinka įkūnyti baltąją gulbę, tačiau pagal jo scenarijų ta pati šokėja privalo žiūrovams perteikti ir suvedžiotojos juodosios gulbės charakterį. Štai tam ypatingai tinka Lily, kuri paskiriama herojės dublere. Ninai pradeda atrodyti, kad naujoji kolegė visais būdais stengiasi užvaldyti pagrindinį vaidmenį, tačiau kaip parodo filmo pabaigoje besirutuliojantys įvykiai, ko gero dauguma įtarimų ir vaizdinių tebuvo šlovės apsėstos Ninos fantazijos.

Spektaklio premjeros metu, po nesėkmingos pirmosios dalies, kai Ninos pakėlimą nesėkmingai atliko jos partneris, mergina pastebi (arba jai pasivaidena), kad ir jį savo kerais apžavėjo tamsioji Lily. Grimo kambaryje įvyksta žutbūtinė kova tarp juodosios ir baltosios „gulbių“, pasibaigianti Lily kraujo praliejimu. Metusi šalin nužudymo įrankį – sudaužyto veidrodžio šukę – Nina paslepia draugę tualete ir išeina scenoje įkūnyti juodosios gulbės. Šįsyk iš balerinos žaizdų pamažu augančios juodos plunksnos taip skubiai uždengia merginos rankas, kad pasirodymo pabaigoje prieš daugybę žiūrovų balerina pakelia plačius juodus sparnus. Publika ploja stovėdama, tuo tarpu kamera grįžta atgal prie šokėjos, atgavusios žmogišką pavidalą.

Nina nerimauja kas vyksta grimerinėje, kurioje ji paliko perdurtą Lily. Pro tualeto durų plyšį pradėjo sunktis kraujo bala, kurią herojė skubiai uždengė rankšluosčiu. Netrukus į duris kažkas pasibeldžia. Nina nustemba už jų išvydusi Lily, kuri švytėdama sveikina kolegę su pasirodymu, „raunančiu stogą“. Kieno tuomet kraujas liejasi iš po tualeto durų? Kilstelėjusi numestą rankšluostį Nina neberanda kraujo ir lavono – vietoje to savo pačios paširdžiuose aptinka kraujuojančią žaizdą. Tačiau metas paskutiniam išėjimui į sceną.

Pribloškiančiai sušokusi paskutinę partiją, finale balerina krenta nuo specialiai sukurtos pakylos, imituodama gulbės nusižudymą. Jeigu įprastai būtų galima tikėtis, kad žemiau scenos esančioje erdvėje kažkoks piktadaris būtų patraukęs kritimą turintį sušvelninti čiužinį, šįsyk taip neatsitinka. Nina be galo laiminga minkštai nukrenta tam skirtoje vietoje ir girdi iš pasitenkinimo ošiančią publiką. Pribėgęs spektaklio režisierius Thomas ir visa trupė sveikina heroję ir ragina ją greičiau išeiti ant scenos, tačiau netrukus pamato jos žaizdą. Laimingos pabaigos filme nėra – Nina užgęsta spėjusi ištarti, kad patyrė tobulybę. Pamažu ekraną apimanti balta šviesa netrukus pakeičiama kino teatre įsižiebusiomis lempomis – drama baigėsi.

„Juodoji gulbė“ gal ir nėra pats geriausias pastaruoju metu matytas filmas, tačiau tikrai priverčiantis pamąstyti kokia nedidelė riba skiria tobulybę ir virtuoziškumą nuo beprotybės, kaip nesunkiai žmogaus sąmonė susijaukia ir šlovės apakinta asmenybė pasimeta tarp fantazijų ir realybės, taip sukeldama savo susinaikinimą. Rekomenduoju pažiūrėti ir apmąstyti.

[youtube]5jaI1XOB-bs

IMDb