Vėlyvą žiemos naktį, už lango sningant didelėmis snaigėmis, pradedu pirmąją tinklaraštyje kino filmo apžvalgą. Šįsyk žiūrėjau Danielio Alfredsono režisuotą juostą „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“.


Obuolys.lt iliustracija

Įdomu tai, kad šis filmas buvo pirmasis lietuviškai įgarsintas filmas, kurį žiūrėjau kine. Ilgą laiką dubliuoti ar įgarsinti filmus nacionaline kalba nebūdavo leidžiama, tačiau prieš keletą metų pasipylė lietuviškai dubliuoti animaciai filmai, o šiemet jau turime ir vaidybinių.

Nežinau ar todėl, kad mažojoje kino centro „Cinamon“ salėje bemaž trečdalis ekrano nebuvo išnaudojama, o rodomas vaizdas anaiptol neatitiko kino juostos raiškos, „ant viršaus“ kalbantys įgarsintojai sukūrė televizinį įspūdį – visai nesijaučiau esąs kino teatre. Tačiau tai vis tiek nesugadino išties gero filmo.

Filmo pradžia primena įvykius, matytus ankstesnėje triologijos dalyje – neseniai matyto „Mergina su drakono tatuiruote“ siužetą netrukau prisiminti. Kaip ir pirmojoje dalyje, filme akcentuojamos prekybos žmonėmis ir prievartavimo temos. Aiškiai juntama, kad tai – neholivudinė juosta. Skirtingai nei iš už Atlanto atkeliavusiuose „snukiadaužiuose“, čia pagrindinė herojė yra moteris, kantriai keršijanti savo skriaudėjams už sugriautą vaikystę. Gal perdaug mačiau amerikietiškų filmų ir esu pripratęs prie stereotipų, nes gana keista tiek pirmojoje, tiek antrojoje filmo dalyse matyti be perstojo cigaretes rūkančią Noomi Norén, įkūnijusią pagrindinę veikėją Lisbetą Salander, o ne „kietą riešutėlį“ Bruceą Willisą… Apie moters įvaizdžius visuomenėje daugiau galėtų pasakyti Daiva, todėl aš akcentuosiu patį siužetą.

Pirmoji dalis – „Mergina su drakono tatuiruote“ – įtraukia į paslaptingą, žiemos gaubiamą pasaulį, kuriame važinėja „Volvo“ automobiliai ir visi dirba „Apple“ kompiuteriais. Skirtingai nei holivudiniuose filmuose, čia įsilaužimas į svetimą kompiuterį vaizduojamas per terminalo komandinę eilutę, o ne kokią nors nuostabiai apipavidalintą trimatę aplinką. Filmo metu pastebėjau nemažai žinomos programinės įrangos – „obuolyje“ neapseita be „OS X“, riebiai švietė „Mozilla Firefox“ ikona. Antrojoje dalyje šmėkštelėjo „Outlook Express“, o naršyklės lange ne kartą buvo galima pamatyti „Google Sverige“. Turbūt akivaizdu, kad čia – informatiko tinklaraštis 😆 Grįžkim prie siužeto.

Stiego Larssono romano ekranizacijoje pamažu narpliojama turtingos, korporaciją vandančios šeimos paslaptis. Įvykių eigą nuspėti sunku, todėl 152 minutės neprailgsta. Filme nevengiama įprastas normas laužančių atvirų smurto ir sekso scenų, todėl tikrai jaunesniems nei 16 metų kinomanams nepatartina žiūrėti. Kitavertus, meistriškai vaizduojami herojai įtraukia į istoriją ir priverčia spėlioti kas iš tiesų yra žudikas, prieš 40 metų padanginęs Harietą Vanger, kurios senelis pasamdo žurnalistą Mikaelį Bliumkvistą (akt. Michael Nyqvist) išnarplioti šią bylą. Jo ir Lisabetos Sandler keliai susikerta (tiek profesinėje, tiek ir asmeninėse srityse – čia jau įprasta kino filmuose nepaisant to, kad šis skandinaviškos kilmės). Tik pačioje pabaigoje paaiškėja, kad mergina nenužudyta, o žudikas maniakas, siautėjęs daugybę metų ir iš nacistinių paskatų kankinęs ir žudęs merginas, priklauso Vangerių šeimai. Nepasakosiu visos istorijos, patys pažiūrėkite „Mergina su drakono tatuiruote“ – tikrai verta.

„Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ – kokybiškas įvykių tęsinys. Iš pirmosios dalies finansiškai gerai apsirūpinusi Lisabeta įsikuria Švedijoje, tačiau ramiai Stokholme nesėdi – jai rūpi išnaikinti maniakus prievartautojus. Šaunu tai, kad antrojoje dalyje personažų charakterį atskleidžia tie patys aktoriai, o istorijos tęsinys visapusiškai siejasi su pirmąja dalimi. Filmo pavadinimas primena ir pirmojoje dalyje rodytą sceną, kai būdama paauglė Lisabeta pasiveja į mašiną sėdantį tėvą Alexanderį Zalachenko (akt. Georgi Staykov), šliūkšteli pieno pakelyje atsineštą benziną ir numeta degtuką. Su mergaitės mamą žiauriai mušusiu tėvu Lisabeta susitinka filmui atrėjant į pabaigą. Kaip ir galima nujausti, kerštas įvyksta. Nors filmo siužetas ne toks painus kaip pirmosios dalies, sparčiai besirutuliojantys įvykiai atskleidžia daug žinių apie veikėjus – pvz.: tai, kad buvęs Lisabetos socialinis globėjas ir kankintojas Nilsas Bjurmanas (akt. Peter Andersson), pirmojoje dalyje užsidirbęs iškrypimus įvardijančią tatuiruotę, yra netikras merginos brolis.

Rekomenduoju pažiūrėti abu filmus. Ir „Mergina su drakono tatuiruote“, ir „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ yra filmai su idėja, kurią režisieriai Niels Arden Oplev ir Daniel Alfredson be jokių skrupulų perteikia pasauliui.

P. S. Jau geriau žiūrėti filmą originalo kalba ir skaityti subtitrus. Lietuviškas vertimas, perrėkiantis filmo garsus, šiek tiek trukdo įsijausti.